1. Viešojo transporto paslaugas teikiančios įmonės atsidūrė ant bankroto ribos. Jos gali didinti bilietų kainas, tačiau Jūs pasiūlėte sugrąžinti sumažintą PVM visuomeniniam transportui?
Taip. Visuomeninio transporto paslaugas teikiančios bendrovės tenkina visuomeninį interesą, panašiai kaip mokyklos, ligoninės, soc.rūpybos centrai, todėl keista, kad Vyriausybė jas vertina kaip grobuonis, nors 50-70 proc. parduodamų bilietų yra lengvatiniai. Vyriausybė siūlo dar labiau didinti kainas, bet ar socialiai atsakinga finansinę naštą už 37 proc. išaugusias degalų kainas, dvigubai padidėjusį kelių mokestį, išaugusį PVM užkrauti ant mažos dalies keleivių, kurie perka bilietą visa kaina, tačiau patys tegauna minimalią algą?
Iš valstybės biudžeto savivaldybems visoms socialinėms išmokoms ir kompensacijoms skiria tik tiek pinigų, kiek reikia vien transporto lengvatoms kompensuoti. Tai yra, jei savivaldybės pasirinktų kompensuoti transporto lengvatas, tuomet nebūtų mokamos šalpos pašalpos, kompensacijos už šildymą ir karštą vandenį, išmokos neįgaliesiems, išmokos asmenims, globojantiems vaikus ir suaugusius su sunkia negalia, nebūtų organizuojamas nemokamas moksleivių maitinimas ir t.t. Bet savivaldybės elgiasi atvirkščiai, pirmiausia - pašalpos, o tuomet kompensacijos įmonėms, teikiančioms transporto paslaugas. Todėl įsiskolinimai viršijo 110 mln. litų ir kasdien auga.
Viena svarbiausių priežasčių, kodėl patekome į tokią situaciją – tai 2009 metais padidintas PVM tarifas visuomeniniam transportui nuo 5 iki 21 proc. Štai tuomet ir prasidėjo bėdos – visi tapo skolingi vieni kitiems, nes PVM skaičiuojamas ne tik nuo bilieto kainos, bet ir lengvatinio bilieto nuolaidos daliai. Akivaizdu, jog padidinus PVM nelaimėjo niekas, išskyrus bankus, iš kurių skolinamasi daugiau. Valstybės biudžetas negavo planuotų pajamų – tik skolas. Todėl išties keista, kad Prezidentė nepritarė vieninteliam problemų sprendimo būdui, mano pasiūlytam variantui - PVM visuomeniniam transportui sumažinimui. Ir telieka džiaugtis, kad Seimas pasipriešino Prezidentės veto ir PVM visuomeniniam transportui bei tolimojo susisiekimo reguliarių maršrutų bilietams autobusais ir traukiniais bus sumažintas nuo 21 iki 9 proc.
2. Ar motorolerių vairuotojai turėtų laikyti ne tik teorijos, bet ir praktinį vairavimo egzaminą?
Taip. Vis daugiau jaunųjų kelių eismo dalyvių – motorolerių vairuotojų – nesilaikydami saugaus eismo reikalavimų tampa eismo įvykių aukomis ir kaltininkais. Didžioji dauguma eismo įvykių kuriuose dalyvauja motoroleriai, įvyksta dėl motorolerių vairuotojų kaltės.
Jaunų vairuotojų daugėja, nes motorolerį vairuoti galima nuo 15 metų, vos tik išlaikius teorinių žinių egzaminą. Vos 3 proc. laikiusių motorolerio vairavimo teorijos egzaminą yra vyresni nei 18 metų. Tik kas trečias būsimas motorolerio vairuotojas egzaminą išlaiko iš pirmo karto, nes egzaminams ruošiasi savarankiškai. Tuo tarpu daugiau nei 70 proc. kitų transporto priemonių vairuotojų sėkmingai egzaminą išlaiko iš pirmo karto.
Visiškai nesuprantama, kodėl jauniesiems motorolerių vairuotojams pakanka sėkmingai išlaikyti tik teorinių žinių patikrinimo egzaminą. Jei mopedas priskiriamas motorinių transporto priemonių grupei, o mopedų vairuotojai yra lygiaverčiai eismo dalyviai, prieš išvažiuojant į gatves, turi būti įvertinti ir jų praktiniai vairavimo įgūdžiai.
Kadangi egzaminų tvarką nustato Susisiekimo ministerija, kreipiausi į ją su siūlymu, norintiems motorolerį vairuoti asmenims iki 18 metų įvesti ir praktinį vairavimo egzaminą bei neišlaikius egzamino pirmą kartą, numatyti 3 mėnesių pertrauką prieš bandant antrą kartą – taip siekiant pakeisti jaunųjų vairuotojų požiūrį į egzaminus.
3. Gatvėse galima pastebėti daug automobilių, ant kurių priklijuotas kur kas mažesnis, nei buvo įprasta, klevo lapas. Ar tai ne klaida pasirinkti vos įžiūrimą ženklą?
Taip, Susisiekimo ministerijos manymu, keliuose atsirado labai daug mažų automobilių, o senasis klevo lapo ženklas uždengia per didelį jų lango plotą, todėl nuo balandžio 1-osios ir didelių, ir mažų automobilių vairuotojai, kurie neturi dvejų metų stažo, privalo savo transporto priemonę ženklinti sumažintu klevo lapu.
Susisiekimo ministerijos specialistų nuomone, nustatytą reglamentavimą buvo būtina tikslinti, nes Kelių eismo taisyklių nuostatos buvo suformuluotos nepakankamai aiškiai – „turėti kvadratinį žalią klevo lapo formos ženklą“. Naujo skiriamojo ženklo dydis buvo aprašytas neišsamiai, nes nebuvo nurodytas ženklo apvado plotis. Specialistų nuomone, naujasis reglamentavimas buvo netinkamas mažesniems automobiliams, nes dėl nustatyto skiriamojo ženklo dydžio ir jo tvirtinimo vietos tam tikroje situacijoje galėjo apriboti kelio elementų ir eismo dalyvių (ypač pėsčiųjų) matomumą ir sukelti pavojingų kelių eismo situacijų.
Europos Sąjungos teisės aktai ar Kelio ženklų ir signalų konvencija nenumato jokio skiriamojo ženklo, kuris būtų skirtas vairuotojų, neturinčių dvejų metų vairavimo stažo, automobiliams žymėti.
www.netylek.lt apklausoje „Ar klevo lapas, žymintis, kad vairuotojas neturi dvejų metų vairavimo stažo, turi būti didelių matmenų ir aiškiai matomas?“ 65 % atsakė TAIP.
4. Kitose šalyse įprasta, kad šalia prekybos centrų įrengtos automobilių statymo vietos šeimoms ar kūdikių besilaukiančioms moterims. Ar taip bus ir Lietuvoje?
Džiaugiuosi, jog tai viena, tai kita verslo organizacija savo iniciatyva įrengia šeimoms skirtas automobilių statymo vietas. Nėštumas – tikrai ne liga, tačiau esu įsitikinusi, kad besilaukiančioms moterims turi būti sudaryta galimybė pasistatyti automobilį neįgaliesiems skirtose vietose. Ir priežasčių tam – ne viena. Neįgaliesiems skirtos vietos yra arčiau įėjimų į pastatus, todėl yra saugesnės bei patogesnės įlipti bei išlipti besilaukiančioms moterims.
Kadangi per paskutiniuosius kelerius metus keitėsi neįgaliojo pažymėjimo išdavimo tvarka, sumažėjo asmenų, galinčių naudotis ženklu „Neįgalusis“, ratas. Prekybos centrai jau šiandien gali prašyti sumažinti neįgaliesiems skirtų vietų skaičių arba, kaip aš siūlau ir jau registravau tokį projektą Seime – leisti neįgaliesiems skirtose vietose automobilius statytis ir kūdikių besilaukiančiomis moterimis.
5. Socialinio būsto laukia tūkstančiai žmonių. Ar reikėtų sugriežtinti socialinio būsto kontrolę?
Taip. Dauguma savivaldybių neturi ką pasiūlyti 26 tūkstančiams mažas pajamas turinčių žmonių, kurie laukia socialinio būsto. Ir visgi tenka išgirsti daugybę istorijų apie socialiniuose būstuose gyvenančius visiškai neskurstančius asmenis arba apie situacijas, kai socialinis būstas pernuomojamas. Valstybės kontrolė audito metu nustatė, kad net 70 proc. savivaldybės būstuose apsigyvenusių asmenų neteikia duomenų apie savo turtą ir pajamas, nėra įrodę savo teisės į socialinį būstą, o dalis jų nėra nepasiturintys.
Ne pirmus metus teikiu siūlymus, kaip apsaugoti socialinio būsto ilgus metus laukiančius mažas pajamas gaunančias jaunas šeimas, našlaičius, likusius be tėvų globos, daugiavaikes šeimas, neįgaliuosius ir kitus vargingai gyvenančius asmenis.
Vilniaus mieste socialinio būsto eilėje laukia per 5 tūkst. žmonių, o per metus savivaldybė išnuomoja apie 150 socialinių būstų. Dėl socialinio būsto į mane kreipiasi itin daug žmonių, tačiau situacija kritinė. Paskaičiavau, jog, nors našlaičiai turi pirmumo teisę, socialinio būsto jiems reikės laukti maždaug 17 metų.
Pasiūliau papildyti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą nuostata, kad „socialinio būsto nuomininkas neturi teisės socialinį būstą subnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudotis kitam asmeniui“, be to pasiūliau dar visą eilę konkrečių sprendimų, kaip kuo greičiau trumpinti socialinio būsto eiles.
Keletas konkrečių istorijų:
B.S. yra vieniša mama, kartu su 9 mėn. kūdikiu gyvenanti 12 kv.m kambarėlyje su lauko virtuve, vandenį pasisemianti šulinyje. Vilniaus savivaldybėje ji įtraukta į bendrą eilę socialiniam būstui gauti, nes jos amžius 46 metai, o pirmenybė teikiama jaunoms šeimoms, kuriose abu sutuoktiniai ar vienišas tėvas yra ne vyresni nei 35 metų. Į mano paklausimą savivaldybė atsakė, jog nėra teisinio pagrindo šiai moteriai išnuomoti būstą ne eilės tvarka, tačiau pakvietė paklausėją užpildyti dokumentus tiek vienkartinei, tiek kitoms socialinėms pašalpoms, į kurias ji gali pretenduoti.
M.B. kartu su ligota pensininke motina gyvena socialiniame būste Šakiuose, kuris yra avarinės būklės. Vyras skundėsi ne tik prastomis gyvenimo sąlygomis 20 metų neremontuotame name, bet ir asocialiu girtaujančiu kaimynu. Kadangi pagal teisės aktus iš avarinės būklės namo gyventojai turi būti iškeldinti į kitas patalpas, kreipiausi į Šakių raj. savivaldybę dėl galimybės pagerinti M.B. ir jo motinos gyvenimo sąlygas. Pareiškėjui taip pat pasiūliau kreiptis į savivaldybę bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos struktūrinį padalinį.
E.R. su mama, vaiku ir draugu per gaisrą prarado savo gyvenamąjį būstą Širvintų raj., todėl įsirašė šiame rajone į eilę socialiniam būstui gauti. Kadangi moteris dirba Vilniuje, laikinai išsinuomojo čia butą. Ji klausė, kaip galėtų persirašyti į eilę socialiniam būstui gauti Vilniaus mieste. Atsakiau jai, jog jų šeima turėtų deklaruoti gyvenamąją vietą Vilniuje, išsibraukti iš eilės socialiniam būstui gauti Širvintose bei pateikti deklaraciją apie per paskutiniuosius metus gautas pajamas.
J.P. jau augina 7 vaikus ir laukiasi aštuntojo, gyvena nuomojamame name ir gauna socialinę pašalpą. Moters vyras užsiregistravęs darbo biržoje. Šeima stovi eilėje gauti socialinį būstą ir teiraujasi, ar įmanoma kažkaip palengvinti gyvenimo sąlygas. Moteriai atsakiau, kad kai kurios savivaldybės turi nuomojamą socialinį būstą, kurio nuomos kaina yra mažesnė nei komercinio būsto nuoma. Bet kuriuo atveju dėl galimybių reikia kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybę.
R.J. po avarijos nevaldo rankų ir kojų. Savimi negalinti pasirūpinti moteris naudojasi Reabilitacijos centro Valakampiuose paslaugomis, kurios yra mokamos, todėl moteris įsiskolino jau daugiau nei 3500 Lt. Moterimi pasirūpintų jos vaikai, todėl ji prašo savivaldybės skirti jai socialinį būstą. Gavau atsakymą, kad atsiradus galimybei bus teikiamas R.J. prašymas skirti socialinį būstą be eilės svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai.
6. Sulaukiate daug gyventojų skundų dėl triukšmingų remonto darbų daugiabučiuose. Ar įmanoma suvaldyti triukšmadarius?
Taip. Gyventojai dažnai skundžiasi, jog vykstant remontams jie priversti kęsti nepakeliamą triukšmą, į jų butus pro langus ir ventiliacijos angas patenka statybinės dulkės, remontai trunka ilgai, jų trukmė bei eiga yra neprognozuojama. Pensininkai, neįgalieji, vaikai ar vaikus namuose auginančios motinos daug laiko praleidžia namuose. Tokiems gyventojams ypač sunku ištverti nuolatinį triukšmą ir taršą.
Pateikiau siūlymus Seimui, kaip nustatyti maksimalią remonto darbų trukmę bei prievolę iš anksto informuoti kaimynus apie būsimus remonto darbus. Taip pat pasiūliau, jog pradėti remonto darbus būtų galima tik nuo 8 val. ryto, o ne nuo 6 val. kaip leidžiama dabar. Mano siūlymui pritarė ir Sveikatos apsaugos ministerija, ir Lietuvos savivaldybių asociacija.
7. Ar svarbu apsaugoti skolininkus, kad antstoliai paliktų jiems bent tuos daiktus, kurie atitiktų minimalius poreikius?
Taip. Seimas jau pritarė mano siūlymui praplėsti iš skolininkų neišieškomų daiktų sąrašą. Dar visai neseniai galiojęs neišieškomų daiktų sąrašas buvo iš esmės pasenęs ir neatitiko šiandieninio gyvenimo realijų. Manau, kad nežiūrint į tai, kaip susiklosto žmogaus gyvenimas, visose situacijose turi būti gerbiamas žmogaus orumas, todėl pateikiau minimalius poreikius atitinkantį daiktų sąrašą, kuriame ypatingas dėmesys skiriamas neįgaliųjų bei vaikų poreikiams.
Europos Tarybos Ministrų Komitetas dar 2003 metais priėmė rekomendaciją, skelbiančią, kad priverstinai išieškant skolas turi būti apsaugota skolininko teisė išsaugoti būtiniausius dalykus, o 2007 m. rekomendavo visoms valstybėms narėms savo teisės aktuose numatyti skolininkų padėties ir skolos naštos palengvinimo procedūras, Lietuvoje neišieškomų daiktų sąrašas ilgą laiką nebuvo keičiamas. Jis pakeistas tik po to, kai aš pateikiau siūlymus.
8. Kai Seime svarstomi sodininkų, medžiotojų, žūklės ar gyvūnų globos įstatymų projektai kyla daugiausiai aistrų.
Taip. Apie tokius įstatymus kiekvienas- net nesusipažinęs su siūlymais, turi savo nuomonę. Gyvūnų globos įstatymui pateikiau siūlymą ateityje nebeišduoti naujų leidimų 10 agresyvių šunų veislių, jei šie šunys bus laikomi daugiabutyje.
Agresyvių veislių šunų sąrašas Lietuvoje patvirtintas dar 2002 metais:
amerikiečių mastifas (bandogas),
amerikiečių pitbulterjeras,
amerikiečių Stafordšyro terjeras,
Stafordšyro bulterjeras,
amerikiečių buldogas,
Argentinos dogas,
fila brasileiro (brazilų mastifas),
kangalas (turkų aviganis),
Kaukazo aviganis,
Pietų Rusijos aviganis.
Nauja tvarka nepaliestų šiandien daugiabučiuose laikomų šunų. Tikriausiai kiekvienas yra susidūręs su situacija, kai siekiant išvengti akistatos su akivaizdžiai agresyviu šunimi teko nelipti į liftą, pereiti į kitą gatvės pusę, eiti važiuojamąja kelio dalimi ar bristi per pusnynus. Kai perskaitai spaudoje ar išgirsti istorijas apie mirtinai sukandžiotus ar sužalotus žmones, ar gali nuvyti baimę šuns šeimininko žodžiai: „Nebijokite, jis dar jaunas“?
9. Bet juk pavojingi ne tik tam tikrų veislių, tačiau ir netinkamai prižiūrimi šunys?
Taip. Užkrečiamų ligų ir AIDS centro duomenimis, kasmet pagalbos į medikus dėl šunų įkandimų kreipiasi daugiau nei 5500 žmonių, iš jų 1700 vaikai iki 15 metų. Kas antram sveikata buvo sutrikdyta nuo savo augintinio, bet ne nuo svetimo šuns. 31 asmuo nukentėjo nuo pasiutusių šunų.
Daugumoje užsienio šalių išskiriamos agresyvių šunų veislės, tačiau pripažįstama, kad pavojingu gali būti bet kokios veislės šuo, kuris neprognozuojamai puola ar kanda žmones ar gyvūnus. Todėl siūlau, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, būtų įteisinta šuns pripažinimo pavojingu tvarka.
Jei ekspertai nustatytų, kad šuns elgesys pavojingas, šuns šeimininkas turės garantuoti, kad neperleis šuns priežiūros nepilnamečiui ar sergančiam psichikos liga asmeniui bei laikytis savivaldybės nustatytų reikalavimų. Po metų pats šeimininkas galėtų vėl inicijuoti šuns ekspertizę ir įrodyti, kad šuns elgesys pasikeitė ir jis nebėra pavojingas. Tai įprasta praktika pasaulyje.
10. Ar egzistuoja problema, kad toliau nuo miesto gyvenantieji yra toli ir nuo medicininių paslaugų?
Taip. Susidūriau su Dieveniškių miestelio (27 km nuo Šalčininkų) gyventojų problema, kai stokojama pirminių asmens sveikatos paslaugų prieinamumo. Dieveniškių miestelyje yra ambulatorija, kurioje yra prisiregistravę 1826 asmenys. Tačiau ambulatorija, išvažiavus anksčiau dirbusiam gydytojui, liko be nuolatinio visu etatu dirbančio šeimos gydytojo. Miestelio gyventojai skundžiasi, kad jie neturi galimybės normaliai lankytis pas šeimos gydytoją ir taip yra ribojama jų teisė į kokybišką sveikatos apsaugą. Nors į Dieveniškių ambulatoriją iš Šalčininkų pirminės sveikatos priežiūros centro tris kartus per savaitę atvykstantis šeimos gydytojas pacientus priiminėja po 4–5 val., tačiau tokia situacija nėra pakankama, kad būtų užtikrinama teisė į tinkamą sveikatos priežiūrą. Be to, prieš keletą metų miestelyje buvo uždaryta vienintelė vaistinė. Dieveniškių miestelio gyventojai teigia, kad dabar iki artimiausios vaistinės vietos gyventojams reikia važiuoti net 40 km.
Kodėl institucijoms tokia situacija atrodo tinkama? Dėl šios situacijos kreipiausi į Sveikatos apsaugos ministeriją ir į Šalčininkų rajono savivaldybės administraciją. Juk, remiantis įstatymu, ką ir turėtų daryti savivaldybės darbuotojai, šeimos gydytojo, dirbančio visu etatu, aptarnaujamų gyventojų skaičiaus normatyvas yra 1550 gyventojų. Kadangi Dieveniškių ambulatorijoje yra prisirašę 1826 gyventojai, todėl mažiausiai vienas visu etatu dirbantis šeimos gydytojas turėtų rūpintis šio miestelio pacientų sveikata. Tačiau Dieveniškių ambulatorijoje atvykstantis šeimos gydytojas dirba tik mažiau nei 0,3 etato. Sveikatos apsaugos ministerijos manymu, asmens sveikatos priežiūros paslaugos Dieveniškių miestelyje yra visiškai užtikrinamos. Ar tikrai 0,3 šeimos gydytojo etato atitinka privalomą 1,2 šeimos gydytojo etato darbo krūvio išpildymą ir kokybišką priežiūrą?
SAM specialistų ir Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos formalūs pastebėjimai akivaizdžiai neatitinka nei realybės, nei įstatymiškai privalomo kokybiško sveikatos priežiūros užtikrinimo, todėl verčia abejoti jų atlikto patikrinimo kokybe. Todėl, surinkusi visą įmanomą informaciją, kreipiausi į Seimo Kontrolieriaus įstaigą su prašymu ištirti, ar Šalčininkų rajono savivaldybė, kaip VšĮ Šalčininkų PSPC, kurio padalinys yra Dieveniškių ambulatorija, steigėja ir atsakinga už pirminės sveikatos priežiūros organizavimą Šalčininkų rajono savivaldybėje, taip pat ir Dieveniškių miestelyje, tinkamai atliko savo pareigas.
Seimo Kontrolieriaus atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad sveikatos priežiūros specialistų pasiskirstymas neatitinka sveikatos priežiūros paslaugų poreikio ir šiai situacijai didelę įtaką turi savivaldybių pasyvumas, ieškant trūkstamų specialistų. Kadangi organizuoti pirminę asmens sveikatos priežiūrą yra savivaldybių prižiūrimų institucijų kompetencija, todėl jos turi aktyviai ieškoti trūkstamų darbuotojų ir sukurti patrauklias darbo sąlygas sveikatos priežiūros specialistams, kad juos pritrauktų ten, kur jų labiausiai trūksta, šiuo atveju į Dieveniškių miestelio ambulatoriją.
Tyrimo metu nustatyta, kad Šalčininkų PSPC administracija, atleidusi iš darbo visu etatu dirbusį šeimos gydytoją, nesivadovavo atitinkamo įsakymo reikalavimais ir nepriskyrė kito gydytojo Dieveniškių apylinkės pacientams aptarnauti, o paslaugas teikė pagal Šalčininkų PSPC direktorės įsakymais sudarytus šeimos gydytojų darbo grafikus. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad vyresnio amžiaus pacientai, kurie sudaro apie 25 proc. Dieveniškių ambulatorijoje prisiregistravusių žmonių, turi ribotas galimybes nuvykti į Šalčininkų PSPC, todėl, patikrinimą atlikusių specialistų nuomone, šeimos gydytojo poreikis Dieveniškių ambulatorijoje yra tikrai didelis.
Nors 2012 metų vasario mėnesio duomenimis, Dieveniškių ambulatorijoje buvo prisirašę jau tik 1579 pacientai, tačiau tai vis tiek neatitinka normatyvo dėl šeimos gydytojo priskyrimo, todėl asmens sveikatos priežiūros įstaigos administracija turi užtikrinti optimalų gydytojo etatinį krūvį.
Nors Šalčininkų PSPC ir Šalčininkų rajono savivaldybė formaliai sprendė šeimos gydytojo Dieveniškių ambulatorijoje stokos klausimą, tačiau Dieveniškių ambulatorijoje šeimos gydytojas iki šiol nėra įdarbintas. Atsakingų institucijų pareigūnai nesiima visų reikiamų priemonių, kad užtikrintų tinkamą sveikatos priežiūrą toliau nuo miesto gyvenantiems žmonėms. Atsakingi pareigūnai turi imtis ne formalių, bet aktyvių priemonių, kad būtų išspręsta Dieveniškių miestelio gyventojų asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir vykdymo problema.
Ar bus Vilniuje nors viena viešoji pirtis? Po sprogimo Subačiaus gatvėje nėra kur praustis.
