Nors valstybės bankrotas yra dažnai vartojama sąvoka, tačiau ją reiktų suprasti labiau perkeltine prasme, o ne analogiškai kaip įmonės ar fizinio asmens bankrotą.

    Valstybės bankrotas – tai valstybės negalėjimas įvykdyti visų savo finansinių įsipareigojimų. Tokiu atveju valstybė dalies savo įsipareigojimų vykdymą atideda, kol įgis pakankamai lėšų arba kol kreditoriai (vidaus ar užsienio) patys sutiks atleisti valstybę nuo tokių įsipareigojimų vykdymo. Esant tokiai situacijai, valstybės paprastai stengiasi vykdyti svarbiausius visai visuomenei įsipareigojimus, o atideda mažiau reikšmingus įsipareigojimus.

    Į skolas įklimpusioms valstybėms sutinka skolinti tiek vidaus kreditoriai, tiek tarptautinės institucijos, nes puikiai supranta, kad valstybės negali bankrutuoti kaip bankrutuoja įmonės ar fiziniai asmenys, todėl jų skola liks amžiams.

    Todėl manyčiau, kad tikslesnė sąvoka būtų ne „valstybės bankrotas“, o „valstybės nemokumas“.

    Kalbant apie Lietuvą, mūsų šalies skola per pastaruosius kelerius metus grėsmingai padidėjo.

    Viena vertus suprantu, kad norėdama išvengti nemokumo, mūsų šalis turėjo kažkiek skolintis. Tačiau analizuodama valstybės išlaidas randu neracionalaus ar nepamatuoto išlaidavimo atvejų, todėl besąlygiškam ir besaikiam skolinimuisi nepritariu. Paraleliai turi vykti realios reformos, sudarančios sąlygas mažinti valstybės išlaidas bei didinti pajamas.

    Labai nedidelis, bet iliustratyvus pavyzdys dėl brangios medicinos technikos. Lietuva neturi jokios aiškios strategijos, ką ir kam pirkti, todėl, retoriškai klausiu, ar nelaukia Lietuvos Graikijos likimas, kurioje milijonui gyventojų tenka 22,6 magnetinio rezonanso tomografai (ES vidurkis 9,5) ir 34 kompiuteriniai tomografai (ES vidurkis 19). Jei JAV milijonui gyventojų tenka 40 mamografų, Graikijoje – 56 ir t.t.