Ką daryti žmonėms, kurie negali ir nesuvokia, kaip savimi pasirūpinti? Kokiomis sąlygomis gyvena asmenys, turintys psichinę negalią? Ir kas turi pasirūpinti, kad tokie žmonės gautų ne tik reikiamą pagalbą, bet galėtų gyventi visavertį gyvenimą ir jaustųsi orūs bei gerbiami mūsų visuomenėje.

Žmonės su psichine negalia dažnai yra izoliuoti ir atriboti  nuo aplinkinio pasaulio. Pensionatai, kuriuose apgyvendinami psichinę negalią turintys žmonės, įsikūrę atokiose  vietovėse. Šių pastatų teritorijos aptvertos tvoromis, todėl pacientai jaučiasi taip, lyg gyventų kalėjime. Įstaigų vadovybė teigia, kad tik taip pensionatai yra apsaugomi nuo aplinkinių neigiamos reakcijos ir blogai besiorientuojančių ligonių paklydimų.

Itin dažnai pensionatų darbuotojais tampa aplinkiniuose kaimuose ir miestuose gyvenantys žmonės, kurie neturi reikiamo išsilavinimo, jiems  trūksta  kompetencijos bei profesinės kvalifikacijos. Nenuostabu, kad neturintys specialių žinių darbuotojai, dažnai su pensionato gyventojais elgiasi nepagarbiai. „Žmogaus teisių stebėsena uždarose psichikos sveikatos priežiūros ir globos institucijose“ ataskaitoje yra nurodoma, kad idealus pensionato gyventojas, kuris „besąlygiškai vykdo personalo nurodymus, neturintis minčių ir pageidavimų, nesidomi informacija apie save, nejaučia seksualinio potraukio, nori įtikti personalui...“. Privilegijos yra suteikiamos tik personalo mėgstamiems, klusniems gyventojams. Jie gali būti labiau savarankiški, gauna papildomus maisto davinius ir pan. Yra ugdoma paklusimo tradicija. Visi pensionato gyventojai turi elgtis, taip kaip patinka jų prižiūrėtojams. Žmonės su psichine negalia neturi galimybės tapti savarankiškais.

Ekspertų vertinimu, kas penktas pensionato gyventojas galėtų gyventi normalioje aplinkoje, socializuotis ir tapti savarankiškesniu. Tačiau, kaip rodo statistika, vos keliems žmonėms dėl vienų ar kitų priežasčių kasmet pavyksta ištrūkti iš  pensionato ir padedant artimiesiems pradėti gyventi bendruomenėje.

Anot pensionatų ir globos namų prižiūrėtojų, šiose įstaigose negali būti jokių jausmų.  Darbuotojai slepia savo gyventojų subtiliuosius gyvenimo aspektus, niekas nepasakys, kiek abortų buvo atlikta neveiksnioms moterims, niekas nepasakos, kaip reguliuojami intymūs tokių namų gyventojų santykiai. Kai kuriuose iš pensionatų sąlygos yra liberalesnės, o kituose – vyrų ir moterų skyriai atskiriami ir jų bendravimas -  griežtai ribojamas.

Žmonės su psichine negalia negali turėti savo pinigų. Jų naudojimasis asmeninėmis lėšomis yra daugiau ar mažau ribojamas. Niekas ligonių nemoko kaip reiktų elgtis su pinigais. Suma už jų išsirinktas prekes yra nuskaitoma iš paciento sąskaitos banke.

Žmonių su psichine negalia gyvenimas yra viešas ir nuolat stebimas personalo bei kitų gyventojų. Tikriausiai, net ir sveikas žmogus nepakeltų gyvenimo tokiomis sąlygomis. O kam pasiskųs žmogus, turintis negalią? Šie asmenys nedažnai turi galimybę pabūti vieni, net kambariuose gyvenama po kelis ir daugiau.

Jei pensiono gyventojas skundžiasi, dažniausiai jo priekaištai būna vertinami kaip ligos paūmėjimas. Nepaisant to, kad žmogaus teisių gynėjai į įsisenėjusias problemas baksnoja jau ne vienerius metus.

Specializuotame pensionate dažnas atsiduria dėl artimųjų išskaičiavimo. Mat, gydantis namuose, už medikamentus reikia mokėti, tuo tarpu pensionate – tai valstybės padengiamos išlaidos. Visgi, kaip rodo tyrimas, vieną kartą neteisingai nustatyta diagnozė ir paskirti medikamentai, praktiškai nekeičiami, nors po kurio laiko situacija rodo visai kitą ligą ar išgijimą. Dar blogiau būna, jei pensionato gyventojui prireikia specializuoto mediko pagalbos – kartais okulisto pagalbos tenka laukti kelerius metus ar chirurgo konsultacijos keris mėnesius.

    Žmonės su psichine negalia mūsų valstybėje yra užmirštami. Nepaisant to, kad gyvena šalia. Dažnam apie juos susimąstyti ar galvoti – tai blogosios emocijos, kurių stengiamasi išvengti, tikintis, kad neveiksnaus asmens dalia palies ką nors kitą, tik ne mus pačius.