Nors ši tema ne apie garsųjį brolių Coen‘ų filmą (“No Country for Old Men”), bet daugelis neįgaliųjų Lietuvoje jaučiasi panašiai – šioje šalyje nėra vietos neįgaliems, nebeliko vietos geriems ketinimams... Nepritaikyta aplinka, nepagrįstos diskriminuojančios darbdavių nuostatos, bendruomeninių paslaugų ir socialinių darbuotojų pagalbos namuose stoka, kompensuojamų techninės pagalbos priemonių trūkumas ir dar daugybė kitų (ne vien socialinių) problemų ir skaudulių švietimo, kultūros ir visose kitose gyvenimo srityse neįgalius asmenis paverčia prašytojais, o ne teisių turėtojais. Lietuvoje žmonės su negalia sudaro apie 7%, visų gyventojų. Siekiam socialinės atskirties... Europos Sąjunga paskelbė 2010-aisiais kovosianti su skurdu ir socialine atskirtimi, tuo tarpu Lietuvoje neįgalius vaikučius auginančios mamos siekia, kad šeimos, auginančios vaikus su negalia, taptų socialine atskirtimi. Daugelis tokių šeimų skursta, sunkiai verčiasi, nes vaiko negalios pinigai, nors ir turi tikslinę paskirtį, traktuojami kaip pajamos. Pasak paramos ir labdaros fondo „Algojimas“ vadovės A.Stančikienės, dėmesį sutelkti reiktų į mamos įgalinimą: prižiūrėdama/slaugydama neįgalų vaiką ir negalėdama dirbti (dėl paslaugų nebuvimo) ji nedraudžiama, neužsidirba net pensijos, ir jos neįgalus vaikas tampa vieninteliu šeimos maitintoju. Kadangi vaiko negalios ir priežiūros/slaugos pensijos išmokamos mamai/tėvui/globėjui, todėl prižiūrintis asmuo dabar veikiančioje Lietuvos darbo biržos sistemoje net neregistruojamas bedarbiu, nes vėlgi - vaiko negalios pinigai traktuojami kaip pajamos. Ir tai tik keletas pavyzdžių, su kokiomis įstatymų žabangomis susiduria neįgalaus vaiko šeima. Fondas pasisako už tai, kad šeimos, auginančios vaikus su negalia, taptų socialine atskirtimi.
Atsainų požiūrį ir nesirūpinimą šeimomis, auginančiomis neįgalius vaikus, rodo ir tai, jog mes net nežinome, kiek tiksliai mūsų šalyje gyvena vaikų su negalia iki 18 metų, kiek vaikų su negalia auga globos institucijose ir šeimose ir kt. Nei Statistikos departamentas, nei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba tokių duomenų pateikti negali.
2002 metais parodyta iniciatyva priimti neįgaliųjų konvenciją pasaulyje buvo entuziastingai palaikyta ir Generalinėje Jungtinių Tautų asamblėjoje priimta per itin trumpą laiką, įsigaliojo 2008 metų gegužės mėnesį. Konvenciją pasirašė 139 šalys, iš jų 9 Europos Sąjungos valstybės; ratifikavo 85 šalys, iš jų – 12 ES šalių. Pasaulyje skaičiuojama šiek tiek daugiau nei 200 suverenių valstybių. 2007 m. pavasarį pasirašyta Konvencija buvo pateikta ratifikuoti ir Lietuvos Respublikos Seimui, tačiau iki pat 2010 m. gegužės 27 d. Lietuva delsė ir nesiryžo įgyvendinti visų Konvencijos nuostatų, nes tai didžiulis įpareigojimas valstybei - skatinti ir užtikrinti asmenų su negalia teisių įgyvendinimą. Lietuvos įstatymai neužtikrina garantijų, kurias numato Konvencija teikiant pagalbą neįgaliems asmenims įgyvendinant savo teises; ir Lietuvos įstatymai neatitinka Konvencijos nuostatų dėl neįgalių asmenų pripažinimo lygiais prieš įstatymą bei lygybės su kitais savo teises realizuoti. Jei Neįgaliųjų Konvencija, kuri yra savotiška neįgaliųjų Konstitucija ir stiprus užnugaris, būtų ratifikuota dar prieš du metus, jau būtų užsidegusi žalia šviesa daugybei teigiamų pokyčių - pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis iš tiesų galėtų naudotis visi asmenys, turintys bet kokią negalią. Tačiau kilus esminių nesutarimų, Lietuvoje ilgai svarstyta 25 Konvencijos straipsnyje a punkte esanti sąvoka - „seksualinė ir reprodukcinė sveikata“. Ratifikuojant konvenciją, pasiūlyta priimti protokolą, kuris užtikrintų, jog į šios sąvokos turinį neįeina medicinos procedūros (pvz. neįgalių asmenų nėštumo nutraukimo ir sterilizacijos), kurios galėtų sąlygoti neįgaliųjų diskriminaciją dėl genetinių požymių. Todėl įstatymo projektas buvo grąžintas tobulinti, papildyti ir iš naujo inicijuoti Konvencijos ir jos fakultatyvinio protokolo ratifikavimo procedūrą.
2010 05 27 Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo JT Neįgaliųjų teisių konvenciją (už - 95 Seimo nariai, prieš - 0, susilaikė - 0).
Neįgaliųjų teisių konvencija keičia požiūrį Konvencijoje akcentuojami ne vien neįgaliųjų orumas ir vertė, bet ir būtinybė paremti neįgalaus asmens šeimą: neįgaliesiems ir jų šeimos nariams turi būti užtikrinta būtina apsauga ir parama, įsipareigota teikti ankstyvą ir išsamią informaciją, paslaugas ir paramą neįgaliems vaikams ir jų šeimoms; skurde gyvenantiems neįgaliesiems ir jų šeimoms suteikta galimybė gauti valstybės paramą, skirtą su neįgalumu susijusioms išlaidoms apmokėti, įskaitant pakankamą mokymą, konsultavimą, finansinę paramą ir laikiną slaugą ir t.t. Norint užtikrinti neįgaliųjų teises – pirmiausia reikia stiprinti ir drąsinti artimiausią jo aplinką – šeimą. Neseniai vienoje Netylek.lt temoje - „Važiavimo išlaidų kompensacijos neįgalioji nesulaukia dešimtmetį“ nagrinėjome dešimtmetį besitęsiančią istoriją - visiškos negalios mergaitė Rita negali mokytis artimiausioje kaimo bendrojo lavinimo mokykloje, nes jai reikia nuolatinės slaugos ir specialios paskirties mokyklos, o artimiausia tokia - nutolusi apie 138 km nuo namų. Tokių kaip Rita vaikų ir jaunuolių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis yra apie 150. Jie priversti važinėti į kitose savivaldybėse ar apskrityse esančias specialiąsias mokyklas, lydimi artimųjų, ne visuomeniniu transportu būtent dėl sunkios negalios, o važiavimo išlaidų tokiu atveju valstybė jiems nekompensuoja. Iš tiesų ši istorija - ne apie transporto išlaidų kompensavimą, o apie nesusikalbėjimą, žmogaus problemos negirdėjimą, nemažėjančią neįgaliųjų socialinę atskirtį Lietuvoje. Be abejo, vien tik Konvencijos ratifikavimas automatiškai nieko nekeičia, bet neįgaliesiems suteikia galimybę NETYLĖTI ir reikalauti teisių. Kad neįgaliųjų „Konstitucija“ neliktų „popierinė“, prireiks kruopščiai parengtos programos ir priemonių - tai tęstinis ir ilgalaikis procesas.
|
"Neįgaliųjų teisių konvencija LR Seimui buvo pateikta ratifikuoti prieš pusantrų metų, tačiau "užstrigo" mūsų biurokratiniuose koridoriuose. Neįgalieji turėjo vaikščioti į komitetus ir ginti šį dokumentą - neįgaliųjų konstituciją - kuri nesukuria jokių privilegijų neįgaliesiems, tik užtikrina teises, kuriomis mes visi seniai naudojamės. Šį dokumentą galima pavadinti revoliucingu mūsų šaliai, nes mokys keisti požiūrį į neįgalųjį: nesvarbu, kokio jis amžiaus, bet nėra vienas - šalia yra artimieji, šeima, aplinka. Konvencija kviečia neišskirti neįgaliojo, o žiūrėti daug plačiau, dokumente visur kartojama - „neįgalieji ir jų šeima“," - sako Agnė Zuokienė.